Mar 29 2011

Fernando Pessoa mintys

Published by under eilės,literatūra,poezija

apleido mane įkvėpimas, tai siūlau kito poeto minčių

Mes visi turime du gyvenimus:

Tikrąjį, tą, susikurtą vaikystėj,

Kuriame ir suaugę drįstam statyti svajonių pilis;

Ir netikrą, kurį leidžiame kartu su kitais,

Praktišką ir naudingą,

Tą, kuris pasibaigia, paguldęs mus į karstą.

Fernando Pessoa [aka Alvaro de Campos] „Daktilografija“

 

Aš esu niekas.

Aš visada būsiu niekas.

Aš negalėčiau būti ne niekas.

Nepaisant to, manyje slypi viso pasaulio godos.

Fernando Pessoa [aka Alvaro de Campos] „Tabako krautuvėlė“

 

Bet aš nenoriu visą laiką būti laimingas.

Tarpais turi pasijusti nelaimingas,

Kad būtum savimi.

Fernando Pessoa [aka Alberto Caeiro]  „Piemuo ir jo banda“

 

…saulės šviesa verta daugiau

Už visų filosofų ir poetų mintis.

Fernando Pessoa [aka Alberto Caeiro]  „Piemuo ir jo banda“

 

Iš Fernando Pessoa „Poezijos rinktinė“  (vertė Nijolė Simona Pukinskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010)

 

pastaba: viešraščio šeimininko mintys gali nesutapti su gerb. poeto mintimis

Komentarai įrašui Fernando Pessoa mintys yra išjungti

Mar 28 2011

antras Zebuilos išgyvenimas

antras Zebuilos išgyvenimas

neilgai trukus po skaudaus išgyvenimo sunkiai apsinuodijus, bet laiku ir aktyviai įsikišus antros eilės pusseserei ir greitajai medicinos pagalbai, Zebuila vėl pateko į bėdą, tik šįkart toji bėda palietė ne tik jį ir bendruomenę, kurios pilnateisiu nariu jis buvo, bet ir visą žmoniją, ir mane, ir tave (tiesą sakant, tvirtinti, kad palietė būtų klaidinga, mat iš tikrųjų ne palietė, o sukrėtė, smogė visu baisumu), o buvo tai pasaulio pabaiga, pati tikriausia ir baisiausia apokalipsė, kokios nė keturių d formatu nepamatysi, laimė, kad buvo iš anksto numatyta penktadienio vakarus užmušinėjančio, bet šiaip jau gana ramaus ir tolerantiško žmogaus, ne kokio pramuštgalvio ar smurtautojo, popo Grumlino (žr. http://www.grumlinas.lt/?p=21930), todėl žmonės, o kartu su jais ir Zebuila, galėjo jai pasiruošti*, nors ruoškis nesiruošęs, o pabaiga ypač pasaulio dažniausiai būna baisi, todėl ir toji pabaiga buvo baisi ir prislėgė ji Zebuilą taip stipriai, kad žmogelis jau buvo nusiteikęs pačiam kraupiausiam scenarijui, iš pradžių net l. išsigando, pajuto kūnu bėgiojančius šiurpulius, jį išmušė šaltas prakaitas, paskui karštas, vėl šaltas, bet galų gale susitaikęs su neišvengiama lemtimi ryžosi dar kartą aukotis už pirmąją savo pačią bendruomenės labui, ne tik širdyje, bet ir viešai^ pasižadėdamas savo gyvybę paaukoti už ją, deja, dideliam jo sielvartui, nors pasaulio pabaiga ir įvyko (yra tiesioginių liudininkų, kurie tai gali patvirtinti galvas guldydami, o jei reikia ir savo parašais), viskas toliau buvo kaip buvę (koks nors literatas pasakytų vaizdingiau, pvz. gyvenimo upė ir toliau tekėjo savo vaga, kuri ledonešiui prasidėjus virsdavo srauniu gaivalu, o šiaip tekėdavo normaliai, ir žuvys joje veisėsi, ir žvejai ant kranto po gramą padarydavo, ir žmonos juos, gamtos vaikus, su kočėlais irgi samčiais ant slenksčio pasitikdavo), ir Zebuila vėl išgyveno

____________________________________________________________________

* pasiruošimas pasiruošimui nelygu, todėl aiškumo dėlei papasakosiu apie Zebuilos pasiruošimą aukščiau minėtai katastrofai plačiau (taupydamas savo ir gerb. skaitytojų laiką irgi virtualiąją erdvę, apie kitų asmenų pasiruošimą čia neminėsiu), taigi aukščiau minėtas lyrinis herojus jau buvo atsiprašęs visų, kuriems buvo prasikaltęs, atlyginęs materialinę ir moralinę žalą visiems nukentėjusiems, paleidęs nuo grandinės savo mylimą šunį, pavalgęs sočią vakarienę, nusikėlęs nuo aukšto artimųjų jam nupirktą karstą, apsitaisęs įkapėmis, pasidabinęs visais tam reikalui būtinais atributais, pasileidęs gedulingą muziką ir sukvietęs visus artimuosius irgi draugus jo pagedėti

^ prie turgaus vartų tvarkingai, ištiesta kaire ranka laikydamas vinį, o per alkūne sulenkta dešine – plaktuką, mat nebuvo nei koks kreivarankis (apie kreivrankį žr. čia: http://kreivarankis.livejournal.com), anei žvairas, prikalė Kreipimąsi į žmoniją

12 responses so far

Mar 25 2011

pirmas Zebuilos išgyvenimas

Zebuila savo pirmosios žmonos pabėgimą su vadybininku (žr. trumpą įžangą Zebuilos išgyvenimų anonse http://visuomenesveikejas.popo.lt) išgyveno l. sunkiai, bet ne dėl savęs, o dėl bendruomenės ir ypač dėl pačios savo pačios – juk taip nedorai pasielgdama Sofija (toks jo pirmos žmonos vardas, kuris, išvertus iš graikų kalbos reiškia išmintį) pakenkė socialiniam teisingumui, kuriuo garsėjo jų bendruomenė, tėškė jai (bendruomenei) skaudų antausį, demonstratyviai paniekindama nuo seno galiojančias nerašytas taisykles, parodė jai netinkamą pavyzdį, kuriuo galėjo užsikrėsti kiti bendruomenės nariai, gal netgi jos pirmininkas, nors buvęs komjaunuolis (apie komjaunimą žr. http://www.komjaunimas.lt), bet juk vis tiek žmogus, ir, žinoma, pakenkė pati sau, suteršdama savo prasmingą vardą – juk pasielgė tikrai neišmintingai, – ir įskaudino savo tėvus, kurie jau buvo senyvo amžiaus, todėl ryžosi l.sunkiam, bet lemtingam žingsniui – įsipylė sklidiną taurę nuodų ir išgėrė ją iki paskutinio lašo, tik ne todėl, kad būtų nusivylęs meile ar moterimis, o todėl, kad taip nusprendė išpirkti buvusios žmonos kaltę bendruomenės ir josios žilagalvių tėvų akyse, taigi maktelėjo iš tos taurės, kurią buvo radęs tarp lėktuvų atsarginių dalių Grumlino palėpėje (apie Grumlino palėpę žr. http://www.grumlinas.lt), deja, tuo metu pas jį į svečius iš Amerikos (informacijos apie Ameriką galite rasti paspaudę ant šios nurodos http://amicusas.popo.lt) atvyko antros eilės pusseserė, kuri ir rado jį pasliką ant grindų, mėgino pirmiausia atlikti dirbtinį kvėpavimą, apie kurį buvo kažkur skaičiusi, gal knygoje apie pelytę smailytę, o gal apie tandadrikiją, bet nesėkmingai, ir, paklususi sveikam protui, iškvietė greitąją medicininę pagalbą, o toji nugabeno jį kaukdama į ligoninės priėmimo punktą, kur budintis personalas išplovė skrandį, ir Zebuila vargais negalais* išgyveno

———————————————————————————————

* vargais negalais – toks posakis, reiškiantis, kad lyrinis herojus išgyveno vos ne vos, l. sunkiai, o daugelis jo išgyvenimo nesitikėjo, net karstą jau buvo jam nupirkę iš Rokiškio (žr. http://rokiskis.popo.lt), paprastą, ne ąžuolinį, mat galvojo, koks skirtumas (apie skirtumą žr. http://skirtumas.popo.lt), juk miręs vis tiek nesupras, iš kokios medžiagos jo amžinojo poilsio būstas

10 responses so far

Mar 25 2011

Zebuilos išgyvenimų anonsas

elektroniniu paštu (visuomenesveikejas@gmail.com) gaunu daug laiškų su nuotraukomis, kurių autoriai smalsauja, kaip sekasi vienam mano pažįstamam pavarde Zebuila, todėl, taupydamas savo brangų laiką, – ar galite įsivaizduoti, kad praėjusią naktį nesumerkiau nė bluosto, atsakinėdamas į tuos laiškus? – nutariau apie jį papasakoti viešai, žinoma, prieš tai atsiklausęs aukščiau minėto asmens leidimo, kurį jis mielai davė, tikėdamasis, kad jo patirti išgyvenimai suteiks peno apmąstymams, stiprybės nusilpusiems, vilties nusivylusiems valdžia ir kt., idėjų verslininkams ir filosofams, pažadins kurti šviesų rytojų ir t.t.

kadangi ne visi žino, kas tas Zebuila, pradėkime iš pradžių, nuo trumpos įžangos į Zebuilos išgyvenimus…

Zebuilos vardo nežinojo niekas, net jo antroji žmona, o kaimynas iš kairės, vėliau persikraustęs per tris namus į dešinę, sakydavo, kad Zebuila – mitinis personažas iš „bėdų turgaus“, kad tokio išvis nėra*, todėl, kai Zebuilos name kilo gaisras, nepajudino nė piršto, nors gesinti skubėjo visi, ne tik ugniagesiai, o gaisro pašvaistė buvo matyti net už miško…

[bus daugiau]

————————————————————————————-

*kaimynas kalbėdavęs taip įtaigiai, kad pirmoji Zebuilos žmona, patikėjusi juo, paliko vyrą ir susidėjo su kažkokiu vadybininku, o vėliau išvažiavo su juo į Airiją, kur, pasak jos sesers, abu dirbo vištų fermoje – gaudydavo vištas, rinkdavo kiaušinius – ir neblogai uždirbo, užteko ne tik kambario nuomai, bet ir apynaujam šaldytuvui, ir televizoriui (naujam), ir mašinoms (viena – aštuonių, kita – devynių metų senumo), ir dar įvairiems dalykams, kaip antai maistui ir pramogoms (pramogauti jie, aišku, dažnai nepramogaudavo, bet vis tiek), o jos sesuo, kuri tai papasakojo, irgi dirbo Airijoje, bet statybose, buvo mat tinkuotoja, tik labai mėgo malti liežuviu, todėl nenuostabu, kad jos niekas nemėgo, net artimiausios draugės, kurių toji turėjo dvi, ir abi buvo rusės, mat prieš ruses irgi rusus ji neturėjo nieko prieš

2 responses so far

Mar 21 2011

pirkėjų dėmesiui

Published by under aktualybės,foto,rimtai

prisidėkime prie šios gražios akcijos ir nevalgykime prekių, mus stebi vaizdo kameros!

3 responses so far

Mar 21 2011

kodėl aš visai nesityčioju

Published by under aktualybės,kodėl?

Kodėl aš visai nesityčioju

Kodėl jūs visai nesityčiojate? Tokį klausimą man asmeniškai dažnai užduoda visuomenės nariai, su kuriais tenka susitikti, gražinant visuomenę, o ypač pastaruoju metu, kai daugelis tik tyčiojasi, tyčiojasi, tyčiojasi… Be to, atsakyti į šį daugeliui rūpimą klausimą paskatino ir mūsų šalyje paskelbta savaitė be patyčių.

Atrodo, gyvename pasaulyje, kuriame patyčios tapo neišvengiama būtinybe, stiliumi, gyvenimo norma. Štai, vadovai tyčiojasi iš pavaldinių, o pastarieji iš pirmųjų, tyčiojasi pedagogai iš moksleivių, tyčiojasi ir moksleiviai iš pedagogų, tyčiojasi moksleiviai iš moksleivių, studentai iš studentų, tyčiojasi kaimynai iš kaimynų, tradicinės seksualinės orientacijos atstovai iš netradicinės seksualinės orientacijos atstovų ir atvirkščiai, tyčiojasi valdininkai iš žmonių, o žmonės iš valdininkų,politikai iš politikų, o nuo pastarųjų neatsilieka ir visiškai apolitiškai nusiteikę žmonės, trumpai tariant, atrodo, kad tyčiojasi visi iš visų, bet taip nėra, taip tik atrodo, pvz. aš visai nesityčioju.

Kodėl vis dėlto aš visai nesityčioju? Prisipažinsiu, šis klausimas ir man jau daugelį metų neduoda ramybės, dažnai mąstau, kaip antai ir praėjusį savaitgalį, bet atsakymo į jį aš taip ir nerandu. Skaitau, kad gal aš nesityčioju todėl, kad tai l. negražu? Arba gal todėl, kad man visų l. gaila? O gal dėl to, kad įsivaizduoju save kt. žmonių vietoje? Manding labiausiai tinka antras atsakymo variantas – man visų l. gaila


6 responses so far

Mar 18 2011

kaip poetui pasimaišė protas

Published by under eilės,rimtai

skaitau, kad būdamas lietuvis turiu rašyti ir skaityti lietuviškai, t. p. skaitau, kad rūkymas žudo, t. p. skaitau, kad A. S. Puškinas nėra geriausias poetas, bet manding gal kam bus įdomu sužinoti, jo poetas Puškinas kadaise, silpnumo priepuoliui jį apėmus, gailėjosi, kad jis ne tabakas…  tai byloja tik apie tai, kad meilė ne į naudą, todėl nepasiduokite pavasariškiems miražams, o tai nežinia kuo panorėsite tapti, kad tik prisigretint arčiau moters (tai įspėjimas jaunikaičiams, mat daugelis seniokų jau pasimokę), o va moterims tai toks eilėraštis, aišku, patiks, jos pasijus kažin kuo, bet ir  noriu įspėti: ta gražuolė iš eilėraščio (žr. apačioje) ne rūkė, o uostė tabaką, o toms, kurios rūko, geruoju nesibaigs (žr. dar žemiau, po A. S. Puškino eilėraščiu)

o tiems ar toms, kurie ar kurios tokių raidžių kirilica vadinamų nežino ir rusiškai nesupranta, niekuo padėti negaliu, nebent kada vėl pagaus nenumaldomas įkvėpimas ir sueiliuosiu geriau už A. S. Puškiną

Красавице, которая нюхала табак

Возможно ль? вместо роз, Амуром

насажденных,

Тюльпанов, гордо наклоненных,

Душистых ландышей, ясминов и лилей,

Которых ты всегда любила

И прежде всякий день носила

На мраморной груди твоей–

Возможно ль, милая Климена?

Какая странная во вкусе перемена! . .

Ты любишь обонять не утренний цветок,

А вредную траву зелену,

Искусством превращену

В пушистый порошок!

Пускай уже седой профессор Геттингена,

На старой кафедре согнувшися дугой,

Вперив в латинщину глубокий разум свой,

Раскашлявшись, табак толченый

Пихает в длинный нос иссохшею рукой.

Пускай младой драгун усатый

Поутру, сидя у окна,

Стаканы сушит все до дна,

С остатком утреннего сна

Из трубки пенковой дым гонит сероватый.

Пускай красавица шестидесяти лет,

У граций в отпуску, и у любви в отставке

У коей держится вся прелесть на подставке,

У коей без морщин на теле места нет,

Чаек в прикуску попивает,

И с верным табаком печали забывает,

Злословит, молится, зевает.

А ты, прелестная! . . но если уж табак

Так нравится тебе–о пыл воображенья!

Ах! если, превращенный в прах,

И в табакерке, в заточеньи,

Я в персты нежные твои попасться мог,

Тогда б в сердечном восхищеньи

Рассыпался на грудь под шалевый платок

И даже, может быть. . о сладость

вожделенья

…До тайных прелестей, которых сам

Эрот

Запрятал за леса и горы,

Чтоб не могли нескромны взоры

Открыть вместилище божественных

красот.

Но что! мечта, мечта пустая.

Не будет этого никак.

Судьба завистливая злая!

Ах, отчего я не табак! . .

paveikslėlis iš tokio http://curiousphotos.blogspot.com, o jei kas nesuprantate net angliškai, galiu maloniai padėti: rūkymas žudo! liaukis kol gali!

3 responses so far

Mar 17 2011

tualetas

Published by under aktualybės,architektūra,foto,reklama

tualetas su kaminu – skaitau, kad visai nieko toks išradimas – net per šalčius nebaisu kelnes nusimauti, tik bėda, kad be durų – šiluma laukan išeina (žr. nuotrauką apačioje)

kas atspės, kur tas statinys stovi, gaus muzikinę dovaną – „Gravity“ (Dresden Dolls)

7 responses so far

Mar 16 2011

Kodėl man baisiai nepatinka ledas, arba Gerb. Birutei ir kt., kurie viliasi rasią išbaigtumą ir maironišką lygį, rekomenduojama neskaityti

Published by under eilės,kodėl?,rimtai

Kodėl man baisiai nepatinka ledas, arba Gerb. Birutei ir kt., kurie viliasi rasią išbaigtumą ir maironišką lygį, rekomenduojama neskaityti

galbūt jūs, mielas skaitytojau, miela skaitytoja, norėtumėte sužinoti, kas mane paskatino gaišti savo brangų laiką, atsitraukti nuo daugelio savo pareigų, atsisakyti pramogų ir ieškoti atsakymo į tokį keblų klausimą?

Jei norėtumėte, tai atsakymas slypi štai čia: http://skirtumas.popo.lt/2011/03/16/vaikiski-smagumai

Gerb. Skirtumas šiandien matė ledą, ne tik matė, bet dar ir įamžino, o paskui, kai įamžino, suniokojo ir dar pareiškė, kad tai vaikiškai smagu. Kaip jau galėjote suprasti iš mano komentaro gerb. Skirtumui, man ledas visada kelia negatyvias asociacijas. Galbūt norite paklausti, kodėl? Todėl, kad turėjau tokį gerą draugą, beveik bičiulį, kurį drauge su kt. draugais skaudžiai apmovėme apmoviau, ir dabar dėl to baisiai gailiuosi (ne tik dėl to, kad draugystė mūsų baigės, bet ir dėl to, kad jis dėl to l. liūdėjo), bet nieko jau pakeisti negaliu. Pagautas įkvėpimo (taip nutinka jau ne pirmą kartą (žr. Kodėl aš nepasiduodu emigracijai), vėl ryžausi eiliuoti (prašau, nesmerkite manęs už tokį nedorą poelgį, aš vis dar tikiuosi savo kaltę išpirkti):

…likai ant ledo be pačiūžų,

su makaronais ant ausų,

it musę kandęs, baisiai liūdnas

ir baisiai piktas ant visų,

o tie visi, tarytum susimokę,

iš nesuprantamų tau paskatų,

tave išdūrė kaip pirmoką,

kaip našlaitėlį kokį, kurs neturi nei namų, nei artimų…

atsiprašau, Petrai, daugiau taip nedarysiu, priimki šį mano kūrybos vaisių kaip kompensaciją už tau padarytą visokeriopą žalą

3 responses so far

Mar 15 2011

gedulingi pietūs žmogui

Published by under aktualybės,reklama

o kiek kainuotų gedulingi pietūs mano juodbėriui?

13 responses so far

« Prev - Next »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos