visuomenės veikėjas

ką aš žinau – ne mano šis pavasaris, žmogau, ir net ne tavo – būkim atviri, kaip atviras lelijos žiedas vandeny, pažvelkim tiesai į akis ramybės sklidinu žvilgsniu, be pykčio, be patyčių visokių, nors ji (tiesa) gal bus skaudi, nemaloni, lyg antstolis su segtuvu už tavo lango, kurį užuolaidom užtraukti pamiršai, atėjęs tavo turto aprašyt… […]